Išlaidos – tai pinigų vertė, kuri buvo išleista kažkam pagaminti ar teikti paslaugą, todėl nebegalima naudoti gamyboje, tyrime, mažmeninėje prekyboje ir apskaitoje. Įsigijimo savikainos atveju įsigijimui išleisti pinigai laikomi savikaina. Šiuo atveju pinigai yra indėlis, naudojamas prekei įsigyti. Į šią įsigijimo kainą gali būti įtrauktos tiek papildomos sandorio išlaidos, kurias patiria pirkėjas, viršijančios gamintojui suteiktą kainą, ir gamybos sąnaudas, kurias padengia pirminis gamintojas. Paprastai prie kainos pridedama pelno marža, viršijanti gamybos sąnaudas.

Išlaidos yra matas, kuris sumuojasi dėl procedūros arba kaip sprendimo rezultato skirtumas, plačiau tariant, ekonomikos kontekste. Taigi sąnaudos yra metrika, naudojama bendroje ekonominių procesų modeliavimo paradigmoje. Išlaidos (daugiskaita) dažnai paaiškinamos toliau, atsižvelgiant į jų atsiradimo laiką arba taikymo vietą.

Išlaidos – tai piniginė prekių, paslaugų, darbo jėgos, produkcijos, įrangos ir kitų prekių pirkimų, perkamų įmonei ar kitam apskaitos subjektui, vertė. Tai suma, nurodyta kaip kaina sąskaitose faktūrose ir įrašyta kaip sąnaudų arba turto savikainos pagrindas buhalteriniuose įrašuose.

Alternatyvios išlaidos, taip pat žinomos kaip ekonominės išlaidos, yra geriausio pasirinkimo, kuris buvo priimtas dabartinio projekto naudai, vertė arba tai, ką buvo galima padaryti naudojant pastangoms panaudotus išteklius. Tai reiškia praleistą galimybę. Kaina dažnai naudojama teorinėje ekonomikoje norint nurodyti alternatyviąsias išlaidas. Kai įvyksta sandoris, jis dažnai turi ir vidinių, ir išorinių išlaidų.

Privačios išlaidos – tai išlaidos, kurias patiria prekės ar paslaugos pirkėjas ir sumokamos pardavėjui. Tam išreikšti galima naudoti ir vidinius įmonės gamybos funkcijos kaštus.

Išlaidos, kurias dėl sandorio turi sumokėti kitos šalys, o ne pirkėjas, yra žinomos kaip išorinės sąnaudos (taip pat žinomos kaip išorės sąnaudos). Tokias išlaidas gali padengti konkretus asmuo arba visa visuomenė. Atminkite, kad gali būti sunku išmatuoti išorines išlaidas, palyginti su piniginėmis vertėmis, nes jos dažnai yra nepiniginės. Jos apima tokias problemas kaip tarša, už kurią visuomenė tikriausiai turės mokėti ateityje, bet į kurias neatsižvelgiama apskaičiuojant sandorių išlaidas.

Privačios ir išorinės sąnaudos sudedamos į socialines išlaidas.

Pavyzdžiui, baldų gamybos išlaidos (ty komponentų pirkimo išlaidos, žemės mokestis įkainiai už sandėlį, objekto eksploatacinės išlaidos ir personalo sąnaudos) nurodo privačias gamintojo išlaidas (tam tikrais atžvilgiais normalų pelną galima vertinti ir kaip gamybos sąnaudas).