Italijoje, Kampanijos srityje, netoli Neapolio, buvo senovinis Pompėjos miestas. Šiandien ji žinoma kaip Pompėjos komuna. Kai 79 m. mūsų eros metais išsiveržė Vezuvijus, Pompėją padengė 4–6 metrai vulkaninių pelenų ir pemzos. Oskanai, grupė iš centrinės Italijos, aštuntajame amžiuje prieš Kristų įkūrė penkis miestus, pažymėdami nuolatinio gyvenimo pradžią.

Pompėjos elementus išsaugojo vulkaniniai pelenai, leidžiantys pažvelgti į romėnų gyvenimą. Didžioji dalis įrodymų buvo prarasta atliekant subtilią vietą kasinėjant. 11,000 m. mūsų eros metais gyveno 79 XNUMX gyventojų, tai buvo klestintis miestas su daugybe išskirtinių viešųjų struktūrų ir prabangių privačių namų, kurie traukė ankstyvuosius ekskavatorius savo brangiais baldais, meno kūriniais ir dekoracijomis.

Pelenuose buvo organinių liekanų, tokių kaip mediniai dirbiniai ir aukų kūnai. Bėgant laikui joms nykstant, liko spragų, kurias archeologas vėliau atrado, kad jos galėtų būti panaudotos kaip formelės, skirtos išskirtinių figūrų gipso liejiniams paskutinėmis jų gyvenimo akimirkomis.

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Pompėja, kurioje kasmet apsilanko daugiau nei 2.5 mln. turistų, yra viena iš labiausiai turistų lankomų vietų Italijoje.

Dėl oro ir drėgmės nebuvimo viskas, kas buvo palaidota po Pompėja, buvo gerai išsilaikiusi beveik 2,000 metų, o tai leido pablogėti minimaliai arba visai. Tačiau atradus Pompėją veikė tiek natūralūs, tiek žmogaus sukurti veiksniai, o tai žymiai paspartino irimą.